Su Vita pažiūrėjom šį filmą, nes ji norėjo rimto filmo, o aš norėjau neilgo - visi mūsų norai sutilpo čia. O aš jau senokai jį turiu ir niekaip neprisiruošdavau pažiūrėti.
Pasakojimas sukasi apie porą, kuri prieš 8 mėnesius neteko savo ketverių metų sūnelio. Veiksmo filme nėra daug; daug labiau atsižvelgiama į jų jausmus ir išgyvenimus.
Iš pradžių atrodė, kad daug sunkiau moteriai. Nors ji ir užsidėjusi kaukę, neva tai viskas gerai, bet iš jos poelgių galima labai lengvai pastebėti, kad viskas tikrai nėra gerai, ji dar nesusitaikiusi su netektimi. O bėgant filmui vis dėlto pamatome, kad ir vyrui nėra taip jau vis tiek. Aš įsivaizduoju, kad tokią netektį patyrusiems tėvams turi būti neapsakomai sunku. Ir 8 mėnesių tikrai neužtenka viską pamiršti. Tokie dalykai nepasimiršta.
Galiu pasakyti, kad tokie filmai kerta per psichologiją. Tai vienas iš tų, kai žiūrėdamas galvoji: "O kas, jeigu man kada nors taip nutiktų?" Bjaurus jausmas. Bet filmas vertas žiūrėjimo, tikrai. Ir pamąstymo, kaip spręsti tokias problemas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą