Vainikuodama prasidėjusias atostogas pirmadienio vakarą nusprendžiau pažiūrėti filmą - o to jau nedariau labai ilgai, labai.. Už akių užkliuvo šis: neilgas, nesudėtingas ir dar palyginti naujas.
Gil su sužadėtine atvyksta į Paryžių. Čia jie sutinka du savo draugelius, kurių vienas yra užknisantis, nes jis, atseit, visų sričių ekspertas ir nuostabus žinovas. Gil yra visiškai kitoks: jis rašo knygą ir tiesiai šviesiai sako, ką galvoja. Vieną naktį jam nutinka neįprastas dalykas: sėdėdamas ant laiptų kažkokioje Paryžiaus gatvelėje jis pamato atvažiuojančią senovinę mašiną. Keleiviai draugiškai jį kviečia prisijungti, ir jis nuvažiuoja kartu. Nepažįstamieji nusiveža jį į klubą, kuriame - Gil nuostabai - jis sutinka Zeldą ir Scott Fitzgerald. Už fortepijono sėdi akiai pažįstamas pianistas ir dainuoja (beje, dainoje girdimas ir žodelis "lithuanians", o žinant, kad ta daina dainuota 1941 metais..). Žodžiu, visas įdomumas čia ir prasideda.
Iš pradžių filmas man pasirodė toks meh, bet po to, kai prasidėjo šitos "kelionės laiku", labai sudomino :) Bandžiau įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus iš 2011-ųjų patekęs tarp savo dievukų: Hemingvėjaus, Picasso, Dali.. Ir kiekvieną naktį jie bendrauja lyg seni geri draugai. Be abejo, čia pavaizduojama, kaip Gil yra sunku, nes pabandęs sužadėtinei papasakoti apie tai, kas vyksta kiekvieną vidurnaktį (automobilis pasirodo laikrodžiui išmušus dvyliktą ir nusiveža Gil ten, kur verda senojo Paryžiaus gyvenimas), jis lieka nesuprastas, atrodo dar keistesnis ir panašiai.
Žodžiu, filmas tinkamas vakarui. Graži istorija su puikiais vaizdais ir gera muzika :) Tikrai, filmą verta žiūrėti vien jau dėl vaizdų - net aš, visiškai nepamišusi dėl Paryžiaus, užsimaniau į jį :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą