Šiandien noriu tikrų atostogų (nors ir pastarąsias dienas nieko neveikiau), noriu žiūrėti filmus ir skaityti knygas. O kadangi reikia laukti, kol knygų parneš mama, tai kodėl nepažiūrėjus filmo?
Filmą "Ben X" jau prieš kelerius metus rekomendavo draugė Laima, o prieš kokius du mėnesius - ir dėstytoja. Kadangi filmas - apie vaikiną, turintį autizmo sutrikimą. Jis žaidžia kompiuterinį žaidimą "Archlord" ir gyvena tik juo. Realiame gyvenime Benui prisitaikyti sunku - mokykloje iš jo nuolat tyčiojamasi, nuo pat mažens jis yra nesuprastas. Žaidime Benas susipažįsta su mergina, kuri jam daug padeda. Nors ir ne realiai.
Nors filme ir parodyta pati lengviausia autizmo forma, Aspergerio sindromas, bet vis dėlto žiūrėti buvo nejauku. Visų pirma, tai visas filmas ganėtinai tamsus ir niūrus. O kitas dalykas, tiesiog pykdęs viso filmo metu, buvo tos neapsakomos patyčios. Žiauru, kaip paaugliams gali neužtekti sveiko proto. Atrodo, nors suaugusieji turėtų stengtis suprasti Beną, tačiau aš vis nesupratau ir piktinausi dėl to, kad mokytojai ar mama jį vis liečia - juk žino, kad tokiems vaikams nemalonu, o Benas tai ir parodydavo, tačiau vis tiek tapšnoja per petį ir pan.
Apskritai "Ben X" yra labai stiprus filmas. Paskutinįjį pusvalandį žiūrėjau užsiėmusi burną iš siaubo, ar baimės, nežinau, kaip tai pavadinti. Viskas pernelyg realu, turint omenyje tai, kad filmas pastatytas remiantis tikra istorija.
Beje, kaip ir dažniausiai tokio tipo filmuose, noriu pasidžiaugti pagrindinio aktoriaus vaidyba. Nuostabu.
Galiu drąsiai sakyti, kad tai vienas geresnių matytų filmų apie autizmą. Su savo problemomis, su savo sprendimais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą