Per paskaitą Ergoterapija akliems ir kurtiems žiūrėjom tokį filmą. Man patinka, kai medžiagos įsisavinimui yra žiūrimi filmai.
Šiame pasakojama apie moterį, kuri apako būdama suaugusi. Ji dirbo mokytoja aklųjų mokykloje, ir staiga apsirgo kažkokia liga, kuri suardė geltonąją dėmę, ir labai greitai. Jai teko prisitaikyti prie visiškai naujo gyvenimo. Nors ir turėjusi tiek patirties su aklaisiais, jai vis tiek buvo nelengva.. O dar vyras, nors irgi dirbęs toje pačioje mokykloje, buvo ne itin supratingas, vėliau apsirgo.. Žodžiu, gyvenimas moters buvo nelengvas.
Be abejo, įkvepia viena tai, kad čia yra tikra istorija. Gal ir skamba banaliai, bet gražu žiūrėti, kaip žmogus, kuris netenka svarbiausio jutimo, atsistoja ant kojų ir daug pasiekia. Mes turėjom filmą žiūrėti kaip specialistai, žiūrėti, kur tas mūsų ergoterapinis mokymas pasireiškia, bet vis dėlto pasižymėjau nedaug ir geriau mėgavausi filmu. Pabaigoj net kvapą užgniaužė, bet juk negražu verkti prie visų :D Sugraudino ta laiminga pabaiga. Apskritai filme puikiai parodyta, kaip žmogui reikia kito žmogaus, kuris palaikytų. Truputį nemėgau Joan vyro, kai jis ne itin maloniai su ja elgėsi, kai šioji neteko regėjimo.. Bet visgi pabandykim įsivaizduoti, kaip mes patys reaguotume, jei apaktų koks nors mūsų begalingai artimas žmogus. Ką darytume? Kaip jaustumėmės?
Gaila, kad šio filmo nėra parsisiųsti normaliai - mes irgi žiūrėjom rusiškai, o dėstytoja vertė. Bet verta, verta. Jei kur nors atrastumėt, tai labai rekomenduoju ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą