The Skin I Live In (2011)

Visada norėjau su grupiokėm pažiūrėti kokį nors filmą, kurį paskui galėtume aptarti. Šeštadienio vakarui pasirinkome gana intriguojančio pavadinimo filmą "Oda, kurioje gyvenu".

Robertas yra plastikos chirurgas. Konferencijose jis pristatinėja naujai išrastą odą, kuri atspari vabzdžių įkandimams, savo namo rūsyje turi įsirengęs operacinę, kur atlieka eksperimentus, ir slepia nuo aplinkinių merginą.

Iš pat pradžių jau matosi, kad filme normalių asmenybių, be kažkokių keistenybių ir sutrikimų, nesutiksime. Kuo toliau, tuo nesveikesnių žmonių ten atsiranda :D Bet galiu pasakyti, kad labai įdomu žiūrėti. Filme nuo pat pradžių keliama įtampa, tam padeda ir puikiai parinkta muzika. Tik pabaigoje išaiškėja visos siužeto vingrybės, ir kas gi tokia ta Vera, slepiama rūsyje. Filmas šokiruojantis - nėra ką slėpti. Jame drąsiai rodomos ir atviros sekso scenos, ir apskritai pats siužetas yra sunkiai nuspėjamas (bent jau iki tam tikro momento).

Trukmė - dvi valandos. Iš pradžių atrodo visiška mišrainė, bet kuo toliau, tuo labiau įtraukia. Beje, man patiko tai, kad nors ir šokiruojantis bei drąsus filmas, bet šlykštybių jame nėra. Visgi viskas prie tų baisybių  privesta kiek kitaip.

Rekomenduoju, jei norite rimto filmo su rimta siužetine linija.

Jane Eyre (2011)

Tai naujausia Charlotte Bronte romano ekranizacija. Nesu mačiusi jokių kitų, o knygą taip pat jau skaičiau daugiau kaip prieš metus. Todėl detalių visų neatsiminiau :)

Jei trumpai, tai Džeinė Eir - našlaitė, užauginta nemylinčios tetos, atiduota į internatinę mokyklą ir ten įgijusi išsilavinimą. Ji atkeliauja į Tornfildo dvarą dirbti pono Ročesterio globotinės guvernante.

Tiesą pasakius, man ištisai maišėsi "Džeinė Eir" ir "Vėtrų kalnas". Abi knygas skaičiau vieną po kitos, seserų Bronte braižas panašus, tad dabar, praėjus tiek laiko vis galvojau, ką padarė Ročesteris ir ką - Hitklifas. Nors paskui jau tvirtai galvoj atsirinkau kas, kaip ir kodėl. Tai va, kadangi nesu mačiusi kitų ekranizacijų, manau, kad ši tikrai nebloga. Labai patiko aktorė, vaidinusi Džeinę. Ji tokia paprasta, ir puikiai perteikė Džeinės personažą - tvirtą, drąsų ir pasiaukojantį.

Iš tikrųjų tai ši meilės istorija man yra nepaprastai graži, nugalėjusi daug kliūčių ir negandų. Vertinu šį filmą kaip filmą, o ne kaip ekranizaciją. O jis man patiko, ir net neskaičius knygos tikrai įdomu jį žiūrėti :)

The Painted Veil (2006)

Šį filmą man rekomendavo viena sena pažįstama, kurios nesu gyvai mačius.. :) Pasirodo, tai yra W.Somerset Maugham romano ekranizacija, kurį dabar būtų labai įdomu paskaityti.

Jaunas britų daktaras Valteris veda beveik nepažįstamą merginą Kiti. Ji jo nemyli ir išduoda su kitu. Valteris iškelia sąlygą: arba ji vyksta kartu į Kinijos kaimelį, kuriame siaučia cholera, arba jis paduoda skyrybų dokumentus ir taip kyla skandalas. Kiti išvyksta kartu..

Filme vaidina du labai geri aktoriai: Naomi Wats ir Edward Norton (nors kituose filmuose esu mačiusi tik pastarąjį). Jie puikiai atliko savo darbą ir čia. Man apskritai labai patiko visa filmo idėja. Jei nežvelgi giliau, galbūt tai ir gali pasirodyti eilinė meilės istorija.. Tačiau taip tikrai nėra, filmas puikus viskuo. Meilės paieškos, išgyventi jausmai.. Nuolat gyventi mirties pašonėje tikrai turėjo būti nelengva Naomi personažei. Ypač su pagiežą laikančiu vyru. Bet vis dėlto viso filmo metu neteisiau nė vieno - abu jie žmonės ir abu padarė klaidų.

Ir nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad filmas nesibaigė laimingai, bet jau einant pabaigos titrams supratau, kad viskas baigėsi gerai. Manau, kad Kiti pagaliau pamilo savo vyrą, kad ir kokia to būtų kaina.

Melancholia (2011)

Dabar manęs laukia turbūt sunkiausiai pagaminamas įrašas per visą tą laiką, kiek rašau šį blog'ą.. Nes va būna taip, kad pažiūri filmą ir nors jis sukelia chaosą galvoje, negali apie jį pasakyti nė žodžio.

"Melancholija" - naujausias Lars von Trier darbas. Šį režisierių, manau, dauguma yra girdėję, nors ir nėra matę nė vieno jo darbo (kaip aš (iki šiol)). Tai filmas apie depresiją, jeigu galiu taip sakyti. Prie Žemės nenumaldomai, šokdama mirties šokį, artėja planeta Melancholija. Planetų susidūrimas neišvengiamas, o po jo nebeliks ir gyvybės. Jos neliks ne tik Žemėje - pagrindinė herojė Džastina teigia, kad gyvybė apskritai egzistuoja tik Žemėje. Tad Melancholija kėsinasi apskritai į gyvybę.

Filmo pradžioje parodoma filmo pabaiga, o po to - viso to priešistorė. Skamba Vagnerio muzika. Melancholiška. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka Kirsten Dunst - ji tikrai čia padaro didelį darbą. Vaidinti emociškai sugniuždytą žmogų, mano manymu, yra labai sunku, be to, nereikia pamiršti, kad žiūrovas turi patikėti tuo bejėgiškumu. Patikėjau.

Dviejų valandų filmo siužetas visgi sukasi apie dvi seseris - Džastiną ir Kler. Iš pradžių palaužta Džastina artėjant pabaigai su tuo susitaiko ir ją pasitinka visiškai rami, o štai Kler yra visiška jos priešingybė. Visada besilaikanti visuomenėje įprastų normų moteris melancholijai, o gal greičiau baimei, pasiduoda labai greitai.

O man belieka patvirtinti visų minimą faktą, kad tai filmas apie žmogaus laikinumą ir sugebėjimą jį suprasti.